JURBARKO R. ŠIMKAIČIŲ JONO ŽEMAIČIO PAGRINDINĖ MOKYKLA

 

Sveiki atvykę į Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos svetainę

Titulinis

Mokyklos istorija

Mokyklos dokumentai

Ugdymas

Mokiniai

Personalas

Mokyklos skyriai

PIT

Naudingos nuorodos

Kontaktai

 

 

http://plunksna.visiems.lt

 

 

 

ŠALIES MOKINIŲ KRAŠTOTYRINIS KONKURSAS "LIETUVOS VAIKAI KURIA PASAKAS"

 

Gegužės 6 dieną, mes, pasakų autoriai Žygimantas Šiugžda ir Karina Andriukaitytė, lydimi pasakas padėjusių kurti mokytojų Renatos Girdzijauskienės ir Elenos Zaksienės bei Žygimanto mamytės vykome į baigiamąjį Lietuvos jaunimo turizmo centro ir leidyklos "Kalendorius" organizuoto konkurso "Lietuvos vaikai kuria pasakas" etapą, kuris vyko Kauno Girstučio kultūros rūmuose. Šventės metu buvo pristatyta jau ketvirtoji „Lietuvos vaikų pasakų“ knyga, kurią parsivežėme į mokyklą. Į knygą pateko 44 pasakos. Nenusimename, kad tarp jų nėra mūsų pasakos. Tačiau šioje knygoje mūsų pavardės yra įrašytos ir puikuojasi knygos pabaigoje.

Nuvykę pamatėme nuostabią šventę. Iš arti matėme buvusį prezidentą Valdą Adamkų, šios šventės globėją ponią Almą Adamkienę, Tetą Betą – Bernadetą Lukošiūtę, Pasakų Bobutę – Gražiną Kadžytę.

Už dalyvavimą konkurse gavome Lietuvos jaunimo turizmo centro padėką. Po apdovanojimų ir pasakų pristatymo Kauno valstybiniame lėlių teatre žiūrėjome spektaklį „Žvaigždės vaikas“ (pagal Oskarą Vaildą), kurį visiems pasakų kūrėjams, jų mokytojams ir tėveliams dovanojo leidykla "Kalendorius" .

Grįžome pilni įspūdžių ir geros nuotaikos!

(Įspūdžiais dalijosi pasakos autorė penktokė Karina Andriukaitytė)

 

 

Kaip vyko šis konkursas, galite prisiminti skaitydami žemiau parašytą informaciją.

 

Nuo 2010 m. rugsėjo iki 2011 m. kovo 1 d. vyko šalies mokinių kraštotyrinis konkursas "Lietuvos vaikai kuria pasakas", kuriame galėjo dalyvauti 1-5 klasių mokiniai. Konkursą organizavo Lietuvos jaunimo turizmo centras ir leidykla "Kalendorius". Reikėjo sukurti ir organizatoriams pateikti savo kūrybos pasaką. Kuriamos pasakos turi atitikti pradinukams pakankamai sudėtingus reikalavimus: turi būti tradiciškai lietuviškos (savo dvasia, kultūra, personažais, vietovardžiais, upėvardžiais ir kt.); pasakose akcentuojami tradiciniai lietuvių tautos gamtos paminklai (medžiai, kalnai, kalvos, slėniai, duobės, šaltiniai ir kt.), pilkapiai, piliakalniai; visas pasakos turinys turi būti perpintas tautosakos ir etnokultūros elementais ir t.t.

Mūsų mokyklos mokiniai sukūrė ir pateikė dvi savo kūrybos pasakas. Trečiokas Žygimantas Šiugžda sukūrė pasaką "Katinas Klajūnas" (jo vadovė pradinių klasių vyr. mokytoja Renata Girdzijauskienė). Penktokė Karina Andriukaitytė konkursui pateikė pasaką "Bebirvytis" (vadovė lietuvių kalbos vyr. mokytoja Elena Zaksienė).

Pasakų aptarimas planuojamas 2011 m. gegužės mėnesį Kaune. Nugalėtojai bus apdovanojami Švietimo ir mokslo ministerijos diplomais, atminimo dovanomis, ketvirtąja Lietuvos vaikų pasakos knyga ir Lėlių teatro spektakliu.

 

Katinas Klajūnas

 

Seniai seniai, kai dar Lietuvoje nevažinėjo automobiliai, tolimame kaime gyveno didelis katinas, vardu Klajūnas. O tokį vardą jam davė kaimo žmonės, nes vos tik išaušdavo pavasaris, katinas kažkur iškeliaudavo iš kaimo.

Vieną pavasarį, nutirpus sniegui, katinas Klajūnas, parietęs uodegą, taip pat iškeliavo į plačiuosius Lietuvos laukus.

Eidamas lauko takeliu, katinas sutiko susirūpinusį ežį.

- Labas, ežy! Kur keliauji? – paklausė katinas.

- Sveikas, katinėli. Po žiemos miego labai išalkau, - atsakė ežiukas, - o kur tu išsiruošei?

- Aš vykstu po Lietuvą pasižvalgyti. Va, esu numatęs Puntuko akmenį pamatyti ir Laimės žiburį aplankyti, - paaiškino Klajūnas.

Taip pasikalbėję, katinas ir ežys pasuko savais keliais.

Po savaitės kelionės, katinas Klajūnas priėjo netoli Anykščių esantį garsųjį Puntuko akmenį.

Apėjęs kelis ratus aplink akmenį, nutarė šiek tiek pailsėti. Šalia akmens esančiame pušyne katinas susirado kerplėšą ir, susirietęs į kamuoliuką, užmigo.

Gerai pailsėjęs, Klajūnas pasuko Laimės žiburio link.

Prie kalno papėdės, katinas sutiko šunį, vardu Brisius.

Nors katės ir šunys nelabai sutaria, tačiau katinas Klajūnas kitoks. Visi gyvūnai yra jo draugai.

Šuo Brisius papasakojo Klajūnui savo prosenelio liūdną istoriją. Tą istoriją aprašė vienas žmogus Jonas Biliūnas ir pavadino „Kliudžiau“. Katinas Klajūnas buvo girdėjęs šią istoriją, mat žiemos vakarais senoji šeimininkė skaitydavo knygutes mažiesiems savo anūkams. O katinas mėgo klausytis.

Katinas atsisveikino su šunim ir nuėjo savais keliais. Po gero pusdienio Klajūnas pasiekė Laimės žiburio viršūnę. Išdidžiai užrietęs uodegą, katinas apsidairė aplink: tokio grožio seniai nematė.

Jam prieš akis atsivėrė gražiausios Anykščių apylinkės, seniai apdainuotos rašytojų kūriniuose.

Ir nutarė katinas keliauti namo, nelaukdamas rudens. Jam norėjosi kuo greičiau papasakoti savo draugams, ką gražaus matė Anykščių krašte.

Eidamas namo, katinas sumanė užsukti į netoli esančią Molėtų observatoriją. Priėjęs prie pagrindinio observatorijos bokšto, Klajūnas pakėlė galvą į viršų ir pamatė danguje skraidantį didžiulį paukštį. Tai buvo jo senas pažįstamas jūrinis erelis.

Paukštis taip pat pamatė ir pažino bičiulį katiną. Nusileido iš dausų ir pasilabino:

- Sveikas, bičiuli, Klajūne. Ką čia veiki?

- Sveikas, ereli, - nudžiugo Klajūnas, - taigi atvykau tavęs aplankyti ir Molėtų krašto apžiūrėti.

- Aš gyvenu puikiai. O Molėtus apžiūrėti galiu tau padėt. Lipk man ant nugaros, ir skrendam, -  pasiūlė erelis.

Ir pakilo erelis su katinu ant nugaros. Skrido jie virš gražiausių ežerų ir kalvų. Iš padebesių apžiūrėjo tankiausius miškus ir žaliausius klonius.

- Tai bent skrydis, tai bent nuotykis, - džiaugėsi katinas Klajūnas, kai erelis nusileido ant žemės.

- Džiaugiuosi, kad tau patiko, - pasakė erelis, ir atsisveikinęs pasuko savo keliu.

- Dėkoju, tau ereli. Lik sveikas! – sušuko katinas.

Pasistiprinęs sumedžiotomis pelėmis, katinas Klajūnas pasuko link Kauno. O nuo Kauno pagal Nemuną patraukė savo gimtojo kaimo link.  

Žygimantas Šiugžda, 3 klasė

 

Bebirvytis

 

Kartą gyveno tankioje girioje šimtaragis elnias, vardu Bebirvis. Jis buvo tos girios visų gyvūnų karalius. Netoliese sroveno upelis, gyvūnai iš jo gerdavo vandenį. Šimtaragis nebuvo išpuikęs karalius, jis turėjo gerą širdį ir visus užjausdavo, dažnai padėdavo miško gyventojams nelaimėje.

Labai ankstų rytą į mišką atjojo būrys vyrų – jie buvo ginkluoti. Juos išvydęs, elnias labai išsigando ir perspėjo visus žvėris.

Netikėtai iš miško gilumos atliuoksėjo mažas kiškelis. Šimtaragis perspėjo jį ir liepė kartu bėgti slėptis. Staiga juodu išgirdo skardžius medžiotojų balsus, kurie bėgdami šaukė:

- Reikia vytis... kuo skubiau vytis!

Po kiek laiko sugrįžo žvėrys ir pamatė, kad šimtaragio elnio nėra. Jie išsibėgiojo po visą mišką ieškoti savo karaliaus, tačiau žvėrys jo niekur nerado.

Praėjo kelios dienos, o šimtaragio kaip nėra, taip nėra. Miško gyventojai sunerimo ir ieškojo karaliaus visą dieną ir naktį. Viskas veltui...

Atėjo ruduo, buvo žvarbu ir šalta. Miško gyventojai slėpėsi savo nameliuose. Atliuoksėjo iš laukų linksmuolė stirna ir pasakė, kad rado šimtaragį elnią. Visi gyventojai apsidžiaugė ir nubėgo paskui stirną. Nubėgę išvydo, kad jų karalius yra sužeistas. Žvėrys parsivedė elnią į mišką ir labai juo rūpinosi. Šimtaragis sparčiai sveiko.

Kaimo gyventojai sužinojo, kad jų miško karalius sužeistas. Jie nešė jam maisto ir kitokių gėrybių. Kai karalius pasveiko, jis vėl rūpinosi savo miško gyventojais. Kadangi elnią mylėjo ne tik miško gyventojai, bet ir kaimo žmonės, jie nusprendė pro mišką tekantį upelį pavadinti jo vardu. Kadangi karaliaus vardas buvo Bebirvis ir prisiminė medžiotojų šauksmus: „Vytis, kuo skubiau vytis“, žmonės nutarė tą upelį pavadinti jo vardu. Nuo to laiko jį pradėjo vadinti Bebirvyčiu.

Elnias jau buvo senas, bet dar stiprus. Jis susilaukė palikuonio ir labai džiaugėsi. Šimtaragis nusprendė, kad, kai jis jau nebegalės būti šio miško karaliumi, jo sūnus turės jį pavaduoti.

Ruduo jau baigėsi, pradėjo snigti, geraširdžiai žmonės nunešdavo Šimtaragio šeimynai bulvių, morkų ir šieno.

Žiema buvo labai šalta, Bebirvytis užšalo, žvėrys neturėjo vandens. Ant Bebirvyčio sušalęs ledas labai storas, medžiotojai dabar gali lengviau sumedžioti kokį grobį. Tiek žvėrys, tiek kaimo gyventojai sunerimę. Jie nutarė Bebirvytyje išgręžti eketes, kad žvėrys, atėję prie upelio, galėtų atsigerti.

Skaistūs saulutės spinduliai sušildė žemę. Žvėrys nustebo, kad taip greitai atskubėjo pavasaris. Šimtaragis elnias linksmai lakstė su savo palikuoniu po mišką ir laukus. Pradėjo žaliuoti pievos, Bebirvyčio krantai pasipuošė žibuoklių žiedais. Buvo taip gražu ir linksma. Žvėreliai gyveno dar daug metų ilgai ir laimingai. Bebirvytis savo linksmu čiurlenimu kvietė džiaugtis pavasariu ne tik miško gyventojus, bet ir aplinkinių kaimų. Upelis čiurlendamas tarsi sakė: „Mes čia gyvensime ilgai ir laimingai“.   

Karina Andriukaitytė, 5 klasė

 

Šią informaciją ir pasakas viešina Jurbarko krašto internetinis dienraštis jurbarkiskis.lt (www.jurbarkiskis.lt) Galite susipažinti čia...

   

Gegužės 6 dieną Kaune vyks baigiamasis šio konkurso etapas. Kvietimas jame dalyvauti čia...

 

 

 

Naujienos

Skelbimai

Veikla

Renginiai

Mokyklos laikraštis

Muziejus

Parama

Parsisiųsti

 

Kartais užsukit ir čia

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jurbarko r. Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinė mokykla Kodas 190919189 tel./faksas (8 447) 41422
Liepų g. 7, Šimkaičių mstl., Šimkaičių sen., LT- 74337Jurbarko rajonas a.s. LT 3394010044300050032 El. paštas: mokykla@simkaiciu.jurbarkas.lm.lt

 

Atnaujinta 2011-05-23

Svetainės administratorius Vaidas Lazdauskas