JURBARKO R. ŠIMKAIČIŲ JONO ŽEMAIČIO PAGRINDINĖ MOKYKLA

 

Sveiki atvykę į Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos svetainę

     

Titulinis

Mokyklos istorija

Mokyklos dokumentai

Ugdymas

Mokiniai

Personalas

Mokyklos skyriai

PIT

Naudingos nuorodos

Kontaktai

 

 

 

http://plunksna.visiems.lt

 

 

 

EKSKURSIJA Į BIRŽŲ KRAŠTĄ

 

Gegužės 21 dieną 5-10 klasių mokiniams surengėme pažintinę - kultūrinę ekskursiją į Biržų kraštą. Į Biržus vykome per Kėdainius, nes pakeliui norėjome sustoti Pašilių stumbryne, kuriame auginami stambiausi Europos laukiniai gyvūnai – Lietuvos stumbrai, kurie yra saugoma gyvūnų rūšis, įtraukta į tarptautinę Raudonąją knygą. Stumbrynas įsteigtas 1969 metais. Gidas supažindino su stumbrų gyvenimu, papasakojo daug įdomių pasakojimų apie stambiausius laukinius gyvūnus. Sužinojome, kad maždaug 20 stumbrų gyvena aptvaruose ir dar 30 laisvėje. Turėjome unikalią galimybę gėrėtis stumbrais iš arti, stebėti kaip jie maitinasi, braižo savo didžiules nugaras į medžių kamienus, ilsisi saulės atokaitoje. Stumbrais gerėjomės nuo dengtos pakylos – apžvalgos aikštelės. Pasivaikščioję, atsikvėpėme pavėsinėse, kurioje papietavome ir vykome toliau - į Biržus.

Biržuose mus pasitiko Biržų turizmo informacinio centro gidė, su kuria keletą valandų maloniai bendravome: apžiūrėjome Biržų krašto kraštovaizdį, nuostabią gamtą,  aplankėme šio krašto žymiausias vietas. Pirmiausiai gidė mus supažindino su Širvėnos ežeru, kuris yra 1 km į šiaurę nuo Biržų. Šis ežeras yra dirbtinis. Tai seniausias tvenkinys Lietuvoje. Jis atsirado 1575 metais užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes jų santakoje. Ėjome per ežerą nutiestu pėsčiųjų tiltu, jungiančiu Astravo dvarą ir Biržų miestą. Tilto pradžioje pritvirtinta lenta byloja, kad: tilto ilgis - 525 m; plotis - 2,45 m; sąmatinė vertė - 336 tūks. Lt; atiduotas eksploatuoti – 1987 m.; rekonstruotas - 2003 m.

Perėję unikaliu tiltu, patekome į Astravo dvaro sodybą. Tai viena raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Išsidėsčiusi Astrave, Širvėnos ežero pusiasalyje. Sodybą sudaro: į italų vilą panašūs mūriniai ampyro stiliaus rūmai, statyti 1842 m., perstatyti 1862 m., architektas Tomas Tišeckis. Ypač vertingas buvo klasicistinis rūmų vidaus dekoras, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Viduje dviaukštis su 8 kolonomis ir medine drožinėta apdaila vestibiulis. Rūmų prieangį puošusios liūtų skulptūros, išlietos XIX a. viduryje Sankt Peterburge. Dabar rūmai restauruoti, prie įėjimo pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros. Autentiškos skulptūros nuo 1937 m. stovi prie Kauno karo muziejaus. Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV a.- XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje išvežtos į Vilnių ir Paryžių.

Apžiūrėję dvaro pastatus, nusifotografavę ir pavaikščioję po Astravo dvaro parką, toliau vykome pasižiūrėti unikalių karstinių įgriuvų, kurių šiame krašte priskaičiuojama iki 9000. Mus supažindino tik su pačiomis įdomiausiomis: Kirkilų karstiniais ežerėliais, Geologų ir Lapės įgriuvomis bei Karvės ola (giliausia Lietuvoje įgriuva).

Kirkilų ežerėliai - viena prie kitos įgriuvusios smegduobės, užpildytos vandeniu, susijungusios į vieną vandens baseiną, kurių vidutinis gylis – 12 metrų, skersmuo apie 35 m ir daugiau. Juose vanduo tamsus, bet skaidrus. Dėl ypatingų hidrologinių ir hidrocheminių sąlygų šių ežerų fauna ir flora labai negausi, bet savita. Pavyzdžiui, juose galima plika akimi pamatyti žaliųjų ir purpurinių sieros bakterijų kolonijas, Lietuvoje dar neaptiktas zooplanktono rūšis. Detalūs tyrimai dar tęsiami. Įdomu yra tai, kad Kirkilų ežerėlyje (didžiausias tokio tipo ežeras Lietuvoje) aptinkamos upių ir didelių ežerų žuvys – menkės. Manoma, kad jos atplaukia iš požeminiais kanalais susijungusių upių. Ši vieta jaukiai sutvarkyta, tinkama rekreacijai. Kirkilų kaimo bendruomenė organizuoja priėmimą prie ežerėlių su žuviene ir rupių miltų blynais, valgomais nuo vynuogių lapų. Kirkilų kaime yra etnografinis muziejus. Bitininkas R. Butkevičius suka ekologišką medutį, nes apylinkėse dėl karsto reiškinių, plėtojamas ekologiškas ūkininkavimas.

Geologų duobė - karstinė smegduobė Karajimiškio kaime, vos per kilometrą nutolusi nuo kitos garsios smegduobės - Karvės olos. Atsivėrė 2003 metų balandžio 22 dieną kelios dienos prieš paskutinį balandžio savaitgalį švenčiamą Lietuvos geologų dieną. Todėl ir pavadinta tokiu vardu. Plotis – apie 12 m x 9,5 m, gylis – 5 m. 2004 m. gruodžio 13 d. už 1 metro nuo Geologų duobės šiaurės vakarinio krašto atsivėrė dar viena karstinė įgriuva. Ji buvo netaisyklingo piltuvo formos, jos skersmuo siekė 3,6 m, gylis – 4,95 m, sienelės buvo kabančios ir vertikalios, 80-900 statumo. Viršutinėje karstinės šgriuvos dalyje matėsi moreninis priemolis, o po juo – viršutinio devono Tatulos svitos uolienos. 2005 m. pradžioje abi smegduobės susijungė ir dabar sudaro vieną karstinę įgriuvą. Šiuo metu šlaitai slenka, įgriuva vis dar formuojasi.

Šalia Geologų duobės apžiūrėjome dar vieną smegduobę - Lapės Olą. Ji iš kitų išsiskiria tuo, kad joje apstu chaotiškai suvirtusių dolomito su gipso tarpsluoksniais luitų. Žvelgiant per properšas matosi, kad duobės apačia yra daug giliau. Lapės Ola visą laiką sausa. Joje ir pavasarį, tirpstant susikaupusiam sniegui, vanduo neužsistovi. Vadinasi, ši įgriuva turi neužakusių kiaurymių, susijusių su požeminėmis ertmėmis. Tokiu vardu pavadinta todėl, kad joje esančiuose urvuose gyvena lapės. Geologų spėjimu - šiai įgriuvai apie 70 metų. Lapės Olos gylis apie 10 m, skersmuo - apie 17 m. Duobės rytinis ir šiaurės rytų šlaitai lėkšti, padengti kvartero nuogulų nuobiromis. Kitur šlaituose matosi vertikaliais ir horizontaliais plyšiais į didžiulius luitus ir plokštėmis suskeldėjęs ar su gipsu susisluoksniavęs dolomitas. Lapės Ola atsirado kvartero metu, kai ištirpus vėlyvojo devono Tatulos svitos Nemunėlio ir Pasvalio sluoksnių gipsui, karstėjant visai šiai uolienų storymei. Požemyje radosi ir plėtėsi erdvi tuštuma (gal ir kelios), kol jų lubos, neatlaikiusios pakibusių devono ir kvartero uolienų svorio, įgriuvo, sąlygodamos Lapės Olos užuomazgą.

Paskutinė detaliai apžiūrėta karstinė smegduobė su ola - Karvės Ola. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Ant duobės krašto stovi medinis stulpas su išdrožtais užrašais „Karvės ola“, „Gamtos paminklas“. Pasakojama, kad į olą prasmegusi karvė, todėl ji taip ir pavadinta. Karvės Ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė. Speleologai mano, kad jai - apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis - apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas. Viena ertmės eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras urvo ilgis 46 m, aslos plotas 42 m˛, tūris 28 mł. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5°C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių. 1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.

Prisiklausę ir prisižiūrėję smegduobių vykome į XVII a. Biržų bastioninę pilį, kurioje  nuo 1989 m. įsikūręs „Sėlos“ muziejus. Ši pilis yra reikšmingas Lietuvos ir šiaurės rytų Europos civilinės bei karinės statybos pavyzdys. Muziejaus  salėse susipažinome su eksponuojamais eksponatais, pasakojančiais apie krašto istoriją ir kultūrą. Tai sėlių ir žiemgalių archeologija, kunigaikščių Radvilų ir grafų Tiškevičių epocha, Biržų kraštas Rusijos imperijos valdymo, Nepriklausomos Lietuvos ir XX a. II pusės laikotarpiu. Muziejuje pamatėme vienintelę Lietuvoje atstatytą autentišką XVII a. pab. koklinę krosnį. Didelį įspūdį paliko tiltas, kuris anksčiau, siekiant apsisaugoti nuo priešų buvo pakeliamas, gynybinių sienų griuvėsiai.

Susipažinę su Biržų kraštu vakarop išvykome. Pakeliui dar sustojome pasigrožėti Ąžuolpamūšės piliakalniu, kuris dunkso 1,2 km. į šiaurės vakarus nuo kelių Pasvalys - Biržai ir VIA BALTICA susikirtimo. Pakelyje - rodyklė į piliakalnį, o link jo keletas stogastulpių. Piliakalnis yra Tatulos upės ir Ūgės upelio santakoje, smaigaliu atsisukęs į netoliese tekančią Mūšą. Tai įtvirtintas gynybinis statinys, o jo papėdėje buvusi gyvenvietė.  Netoli piliakalnio rasti senovinės gyvenvietės pėdsakai rodo, kad žmonės čia gyvenę prieš tūkstantį ar daugiau metų. Čia įrengtos apžiūros ir poilsio aikštelė.

Ekskursiją užbaigėme kavinėje – bare, kuris įsikūręs vaizdingoje Ąžuolpamūšės piliakalnio papėdėje, tik 19 km nuo Saločių pasienio posto. Kavinėje pavakarieniavome bei apžiūrėjome kavinės teritorijoje įsikūrusį mini zoologijos sodą ir senovės buities muziejų.

P.S. Aprašant lankytas vietas, naudotasi Biržų regioninio parko direkcijos bei interneto svetainėse skelbiama informacija.

 
Pašilių stumbryne
       
Prie Širvėnos ežero
Einame per ežerą nutiestu unikaliu pėsčiųjų tiltu
Astravo dvaro sodyboje
Prie dvaro rūmų visi ekskursijos dalyviai
       
Kirkilų karstinių ežerėlių grožis
       
       
Prie Geologų duobės
       
       
Prie Lapės olos

Prie Karvės olos

O štai ir Karvės olos viduje
       
       
Pakeliui į Biržų pilį - muziejų
       
       
Muziejaus viduje šalia eksponatų
Ąžuolpamūšės piliakalnyje
Kavinės - baro teritorijoje mini zoologijos sodas ir buities muziejus
       
       

Foto Evelinos Baranauskaitės (7 kl. mok.), Dalios Aurelijos Milerienės ir Loretos Stasiūnaitės

 

Naujienos

Skelbimai

Veikla

Renginiai

Mokyklos laikraštis

Muziejus

Parama

Parsisiųsti

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jurbarko r. Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinė mokykla Kodas 190919189 tel./faksas (8 447) 41422
Liepų g. 7, Šimkaičių mstl., Šimkaičių sen., LT- 74337Jurbarko rajonas a.s. LT 3394010044300050032 El. paštas: mokykla@simkaiciu.jurbarkas.lm.lt

 

Atnaujinta 2010-05-31

Svetainės administratorius Vaidas Lazdauskas